Atsako teisininkai: Ko nepamiršti rengiant sutartį?
Prasidėjus COVID-19 pandemijai pastebėjome, kad nemažai verslų susidūrė su iššūkiu kaip teisėtai nutraukti sudarytas sutartis, kėlė klausimus kaip sustabdyti jų vykdymą, kaip atnaujinti sutarčių sąlygas, atidėti įsipareigojimų vykdymo terminus, patikslinti pasirašytas sutartis, netgi kaip inicijuoti nerašyto susitarimo įforminimą raštu. Sutarčių sudarymo ir aiškinimo klausimai tapo kaip niekad aktualūs, todėl teisės aktų išmanymas ir teismų praktikos žinojimas yra itin svarbus, norint teisingai ir abipusiai sąžiningai juos išspręsti.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.193 str. nurodytos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos, logiškos ir jų dėka nekils problemų sprendžiant kilusį ginčą, bet iš tiesų viskas daug sudėtingiau, šalys neretai pamiršta jog jos egzistuoja, nežino kokia yra teisminė praktika ir dėl to ginčo sprendimas tampa chaosu, abipusiai nenaudingu procesu.
Vertinant sutarties nutraukimo situaciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasakęs, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Kas reiškia, jog šalys sutartyje turi įvardinti labai aiškius ir objektyvius sutarties nutraukimo atvejus, iš anksto apgalvoti aplinkybes dėl kurių gali būti inicijuojamas sutarties nutraukimas.
Jeigu nutraukimo atvejai nėra iš anksto apgalvoti ir numatyti sutartyje, šalys turės vadovautis CK 6.217 str. 1 d., pagal kurią šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.
Pagal CK 6.217 str. 2 d., nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
Esminio sutarties pažeidimo vertinimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kokybiško pasiruošimo, objektyvių įrodymų ir motyvuotų argumentų. Pastebėtina, kad ginčai, kuriuose analizuojama ar buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, dažniausiai sprendžiami teisme, būtent teismas vertina ar pakanka duomenų spręsti jog pažeidimas yra esminis, aiškindamas tarp šalių kilusius santykius vadovaujasi aktualia teismų praktika, remiasi šalių pateiktais įrodymais bei argumentais.
Teismų praktikoje nustatyta, jog analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar yra pažeidėjo tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat, ar net ir su geriausiais ketinimais, ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017).
Jei šalių įsipareigojimai sutartyje nėra detaliai aprašyti, nenumatyti sutarties nutraukimo atvejai, tai akivaizdu, jog ginčo sprendimas, vadovaujantis CK 6.217 str. bei teismų praktika, bus daug ilgesnis procesas nei esant kokybiškai sutarčiai, be to, tai pareikalaus abiejų šalių pastangų, laiko, finansinių resursų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Kiekviena sutartis yra vertinama individualiai, tačiau kiekvienoje jų ypatingai svarbu:
- Įvardinti visų šalių įsipareigojimus ir jų vykdymo terminus;
- Numatyti kokia kils atsakomybė jei vis dėlto įsipareigojimai bus nevykdomi ar netinkamai vykdomi;
- Numatyti sutarties nutraukimo atvejus;
- Numatyti aiškius atsiskaitymo terminus ir sąlygas.
- 1296 peržiūros